+370 698 03813

12 J. Jasinskio g.
Vilnius - 01112, Lietuva

©2019 Movement Vilnius

Search
  • Movement Vilnius

Movement Vilnius: judėti geriau


1. Kuo ypatingi jūsų organizuojamos judesio mokyklos užsiėmimai? Kaip suvokiate judėjimo svarbą?

Manau, jog esame ypatingi savo keliamu tikslu: siekiame „statyti“ ne vien kūną, bet visų pirma ugdome gebėjimą judėti kokybiškai, gebėjimą mokytis ir judėti kuo įvairiau. Tikime, jog kokybiškas judesys ir žmogaus kūno ir proto gebėjimas prisitaikyti prie kintančių ir dažnai neprognozuojamų praktinių gyvenimo scenarijų galiausiai ir leidžia sukurti išties sveiką, atsparų ir tvirtą kūną.

Mūsų mokytojas ir „judėjimo kultūros“ (Movement Culture) pradininkas bei įkvėpėjas Ido Portal teigia, jog žmogaus kūnas, priešingai, nei koks nors mechanizmas, yra adaptyvi ir atsinaujinanti sistema, kuri nuolat išmaniai prisitaiko prie tų iššūkių, kuriuos gauna.



Mechanizmo prisitaikymo principas – nusidėvėjimas, o gyvo organizmo, žmogaus – tai visų kūno resursų sutelkimas konkrečiam iššūkiui įveikti. Čia slypi ir tobulėjimo galimybė. Mes tampame geresni tame, ką darome. Jeigu nuolat sėdime, mūsų kūnas prisitaiko – tampame puikiais sėdėtojais, Jeigu nuolat bėgiojame, mūsų kūnas šioje srityje atveria vis daugiau galimybių, „stumiame“ štangą – šiame konkrečiame judesyje įgauname vis daugiau jėgos ir pasitikėjimo. Tai, į ką sąmoningai susitelkiame, ar net negalvodami darome, mūsų kūnas prisitaiko tai atlikti. Tuo pat metu tai reiškia, jog gyvybinių resursų sutelkimas į vieną judėjimo trajektoriją, ar net statinę poziciją pakankamai ilgą laiką atima resursus iš kitų galimų judėjimo sferų. Viena vertus tai kuria sąlygas labiausiai apkrautų kūno vietų nusidėvėjimui ir mažai naudojamų vietų disfunkcijai, o kita vertus labai aiškiai išreikšta specializacija judesyje nebeatitinka pamatinių žmogaus, kaip kompleksiško organizmo poreikių – judėti universaliai, nuolat mokytis naujų dalykų, augti judesio ir proto kompleksiškume.

Taigi, „judėjimo kultūra“ kelia tikslą ne „statyti kūną“ (body building), bet judėti geriau. Judesyje kviečia ne specializuotis, bet judėti universaliai. Užuot kartojus vien tai, kas jau žinoma, atrasti aplinką ir žmones, kurie įkvėps mokytis naujų dalykų ir augti.

2. Užsiminkite, ką veikiate užsiėmimų metu ir kaip dažnai jie rengiami? Mūsų užsiėmimai ypatingi ir tuo, jog kiekvienas iš jų yra ir treniruotė ir ugdymo – mokymosi procesas. Mes nuolat balansuojame tarp atsikartojančių ir kintančių užduočių. Atsikartojantys praktikų element

ai yra skirti tam, kad išugdytume specifinius judėjimo gebėjimus – stovėseną ant rankų, įvairias ropojimo bei judėjimo ant grindų technikas, įvaldytume savo kūną jėgos ir koordinacijos reikalaujančiuose judesiuose kabant ant gimnastinių žiedų, išmoktume judėti su laisvais svoriais – juos kelti, mesti, pagauti. Kai kuriuos dalykus savo judesyje žmogus privalo nuolat kartoti, „treniruoti“ – tai yra vienintelis būdas išugdyti specifinius judėjimo įgūdžius. Tuo tarpu nuolat kintančios praktikų užduotys yra skirtos tam, kad mūsų praktikuotojai išmoktų kūrybingai taikyti specifinius gebėjimus nuolatiniame prisitaikymo procese ir iš esmės statytų intelektualų ir kuo įvairesniems iššūkiams atsparų kūną. Turime ugdyti ne vien kūną, bet ir gebėjimą jį „vairuoti“. Kad tai įvyktų, „treniruočių“ rutina turi būti nuolat papildoma kūrybiniu, netikėtu, ir iš naujo mokytis reikalaujančiu elementu. Duosiu pavyzdį.

Štai daugeliui yra pažįstama „atsispaudimo“ koncepcija, tačiau kas nutinka ir kaip prisitaikome, kai nuo žemės pakilti – taigi, atsispausti – tenka pačiais įvairiausiais būdais? Mūsų praktikose svarbūs abu „atsispaudimo“ aspektai – ir klasikinio taisyklingo atsispaudimo „treniravimas“ ir nuo jo neatsietinas gebėjimo atsispausti su kuo įvairesniais apribojimais, ir svarbiausia – savęs nesužalojant, ugdymas.

Mūsų užsiėmimai vyksta kiekvieną savaitės dieną, o kiekviena diena yra skirtinga. Vyksta visapusės jėgos („jėga 360”), mobilumo, praktinių judėjimo įgūdžių, „judančių asanų“ (locomotion), koordinacijos, darbo su įrankiu, bei klasikinio kūno parengimo praktikos.

Per visą savaitę mūsų praktikuotojai patiria didelę įvairovę judėjimo būdų, kurių visumą įvardijame kaip „visa apimančią judesio praktiką“. Iš pirmo žvilgsnio treniruotis kiekvieną dieną – tai didžiulis krūvis, tačiau ne vienas nustemba kokį gydantį, stiprinantį ir atstatantį efektą turi pati įvairovė ir kiekvienos praktikos metu vykstantis naujų dalykų mokymosi procesas.


3. Iš kokios problematikos kilo jūsų veikla? Sukūrėme tai, ko labai reikėjo ir ko iki šiol beveik niekur nebuvo – tikrą judesio edukacijos procesą, leidžiantį žmogui geriau pažinti savo kūną ir per gana trumpą laiką atverti naujas judėjimo galimybes. Kalbu ne apie mokslines biomechanikos, anatomijos, biochemijos ir kitas žinias, jų yra labai daug, taip pat kalbu ir ne apie konkrečias judesių technikas, kiekviena disciplina savo srityje yra pasiekusi istorijoje neregėtas profesionalizmo aukštumas. Kalbu apie procesą leidžiantį pažinti save iš pirmosios perspektyvos, galimybę įgauti didesnį kinestetinį sąmoningumą, pažinti judesį kaip fenomeną, judesių ir judėjimo būdų įvairovėje per patirtį pradėti „atrakinti“ vienijančius principus. Kalbu apie patį paprasčiausią kasdienį judėjimą, kuris gali tapti įdomesnis, gyvesnis, suteikiantis daugiau džiaugsmo. Kalbu apie žmogiškąjį judėjimą ir apie intuityvų savęs ir savo galimybių pažinimą, kurį iš esmės šiuolaikiniame pasaulyje esame praradę.


Antikoje, vėliau Renesanso laikotarpiu, taip pat ir 18 a. pabaigoje -19 a. pradžioje, kuomet pradėjo rastis pirmosios moderniosios fizinės kultūros apraiškos, buvo vertinamas žmogaus universalumas, kuo platesnis išsilavinimas ir gebėjimų spektras. Tuo tarpu dabar gyvename specializacijos ir profesionalizmo amžiuje. Daugelį dalykų daryti gerai yra tapę beveik blogos kokybės ženklu. Specializacija nužymėjo ir visą dvidešimtojo amžiaus fizinę kultūrą, įsiskverbė į mūsų kūnus ir įpročius. Iš judesių ir kūno formų mes galime atpažinti krepšininką, kultūristą, baleto artistą, bėgiką ir visus kitus savosios disciplinos „atstovus“. Konkrečios disciplinos vertybių sistema įsirėžė net mūsų veido išraiškose. Štai aš ir pats daugybę metų šokau, atlikau labai specifinius judesius, buvau „įkūnijęs“ šokį, tačiau kažkuriuo metu supratau, jog nebežinau ką reiškia judėti be visų šių stilizuotų technikų, judėti kaip... juda žmogus. Mano tobulėjimas judesyje iš esmės buvo lygus siekiamai meistrystei šokyje, o tai jokiu būdu ne tas pats, kas yra pačios judėjimo meistrystės siekis. Specializacija pastūmėjo mus į tokias juokingas situacijas, kuomet profesionalūs atletai pernelyg specializuodamiesi tik konkrečios disciplinos apibrėžtoje trajektorijoje ir siekdami vien kiekybiškai apibrėžtų rezultatų (tik kiekybiniai parametrai leidžia palyginamumą ir varžymąsi) veikiau tampa nieko kita daryti negalinčiomis pačios disciplinos funkcijomis, nei universaliai judančiais ir mąstančiais žmonėmis.

Profesionalus sportas labiau išreiškia varžymosi ir laimėjimo nei savęs pažinimo idealą, o tai paveikia net ir mėgėjiškojo sporto sferą. Mes siekiame greičiausiai bėgti, daugiausiai pakelti ar statyti tam tikras estetines kūno formas, ir, net jei varžomės tik su savimi pačiais, kreipiame mažai dėmesio į tai kaip visa tai darome – kokybinius judesio aspektus. Pernelyg didelis įsitraukimas į varžymąsi bei rezultatus konkrečioje disciplinoje nepalieka galimybės matyti konkrečios disciplinos atveriamos platesnės judėjimo/judesio perspektyvos. Tuomet, kai sėkmė matuojama tik pergale, net jei ir „prieš save“, nesunku nepastebėti judėjimo patirties ir mokymosi proceso vertingumo pačiam žmogaus gyvenimui.

Kitoje skalės pusėje – daugybė žmonių, kurie beveik nebejuda apskritai: taip ir neužbaigę net natūraliosios savo evoliucijos diena iš dienos jie juda tik tarp ilgalaikių sėdimų pozicijų ir baigia prarasti net natūraliuosius vaikystėje užgyventus judėjimo įgūdžius. Nebegeba tupėti, ropoti, šliaužti, šuoliuoti ir t.t. Patogumą idealizuojančioje masinėje kultūroje fizinė negalia yra tapusi ne išimtimi, o taisykle. Daugelis žmonių bandydami ją įveikti vis pradeda ir meta lankyti sporto klubą, trenerio patarimu bando „sustiprinti pilvo presą“ ir „sėdmenis“, skaičiuoja žingsnius.


Deja, esamos fizinės kultūros įtakotos, kūno „remontą“ primenančios pastangų kryptys neatliepia žymiai esmingesnio poreikio – judėti įvairiai, bei susigrąžinti tam tikrus pamatinius vaikystėje užgyvenamus judėjimo būdus. Tokie žmonės iš esmės neturi kur kreiptis, nežino nuo ko pradėti.

Fizinės kultūros edukacija su kuria susiduriame šiandieną, ar juo labiau „sveikatos apsaugos“ politika švelniai tariant nepadeda, nes nė kiek nepriartėja prie tikrosios problemos esmės – esamos fizinės kultūros sampratos ir poreikio ją permąstyti. Tradicinės fizinės edukacijos metodai veikiau atliepia ir sprendžia konkrečios judėjimo disfunkcijos reabilitacijos, kūno kaip estetinio pasitenkinimo objekto, siauros funkcijos maksimizavimo ar poreikio varžytis problemą, nei formuoja plačią prigimtinį žmogaus poreikį judėti universaliai ir kompleksiškai atitinkančią fizinės kultūros sampratą.


4. Kodėl mūsų kūnuose slypintis potencialas yra taip slopinamas? Skaičiau, jog rašėte: "nuo kažkurio momento dalis žmonių nustoja mokytis, o taip pat ir mokytis judėti". Kodėl taip nutinka? Ką turite omenyje "susigrąžinti kūną"?

Iš prigimties kiekvienas žmogus yra universalus judėtojas. Galima sakyti, jog būti žmogumi – tai būti pačiu universaliausiu gamtos sukurtu atletu. Nuo gimimo lig pat senatvės žmogui lemta mokytis naujų dalykų, augti kompleksiškume. Kiekvienas žmogus ankstyviausiame gyvenimo etape mokosi ristis ir šliaužti, atranda lengviausią būdą atsisėsti ir atsigulti, išmoksta judėti erdvėje ropodamas keturiomis, eidamas ir bėgdamas, supranta ką reiškia kristi, supranta kaip organizuoti kūną norint užlipti ir nulipti nuo akmens arba kalno, atranda šuolį per balą ir per tvorą, mokosi kelti daiktus, o išmokdamas jais manipuliuoti paverčia juos įrankiais. Galiausiai, judesio (dar ne kalbos!) pagalba išmoksta komunikuoti su kitais.

Nuo pat gimimo žmogus pačios gamtos ir aplinkos yra formuojamas fiziškai, statosi pamatiniai patys natūraliausi judėjimo įgūdžiai, o vėliau šių įgūdžių pagrindu žmogus tęsia savo individualią evoliuciją per kultūriškai susiformavusias fizines disciplinas. Galima sakyti, jog žmogus išlieka jaunas tol, kol mokosi naujų dalykų, o svarbiausia – tol kol šis mokymasis įtraukia intensyvią kūno ir proto sąveiką. Gamta mus sutvėrė atspariais organizmais, o mūsų išgyvenimas ir jėgų potencialas susijęs su nuolat atsinaujinančiomis ir kūno-proto bendradarbiavimo reikalaujančiomis išgyvenimo strategijomis. Mūsų kūno ir proto balansas, jų nuolatinis bendradarbiavimas yra ir mūsų išlikimas ir besitęsianti evoliucija.

Deja, labai retas žmogus iki pat natūralios senatvės evoliucionuoja. Senėjimo procesas prasideda tuomet, kai kūnas „padedamas į šalį“ ir didžioji žmogaus mokymosi, aktyvių pastangų ir apskritai gyvenimo dalis persikelia vien į mąstymą ir kalbėjimą. Tai daugeliu atvejų įvyksta gerokai per anksti.

Viena vertus taip nutinka dėl to, jog būti fiziškai intelektualiais iš mūsų beveik nebereikalauja patogi mūsų gyvenamoji aplinka, o „kūno statymo“ perspektyva, kurią kartais pasitelkiame nejudėjimui kompensuoti vėlgi neskatina žmogui būtino universalaus ir kompleksiško judesio.

Tuo pat metu mūsų kultūroje nėra įprasta išties rūpintis kūnu. Mes jį dailiname ir garbiname kaip tam tikrą mums patiems išorinį objektą, tačiau retai kuriame su juo nors kiek esmingesnį ryšį. Norėdami pažinti ranką verčiau atsiversime anatomijos vadovėlį, ar kreipsimės į trenerį prašyti pratimų skirtų jai „sustiprinti“, „pagražinti“, „reabilituoti“ ir pan., nei atrasime ją iš pirmosios perspektyvos, visų pirma atpažindami tik individualioje patirtyje duotą jos valdymo procesą.


Sakydamas „susigrąžinkime kūną“ aš kviečiu pažvelgti į jį per savąją patirtį, išjudinti ir patirti jį įvairiuose scenarijuose, ir tuo pat metu nepatikėti jo vien išoriniam autoritetui. Įvairios sporto disciplinos siūlo puikių technikų, o ekspertai siūlo žinias. Kyla pagunda kreiptis į juos ir patikėti jiems savo kūną. Formuojasi mąstymas, jog kažkas žino, o aš ne. Dar vaikystėje šokinėjau per griovius ir karsčiausi į medžius, tačiau kažkuriuo metu be trenerio nebegaliu žengti žingsnio.

Ir kūnas ir jo judesys priklauso pačiam žmogui. Mums tiesiog reikalingas ugdymosi procesas, kuris mus išlaisvina, „atrakina“, padeda vėl iš naujo susipažinti su savimi taip, kaip tai vyko vaikystėje.


5. Kam šios treniruotės aktualios ir kokie žmonės į jas renkasi? Kaip pasikeičia šį užsiėmimą praktikuojančių žmonių kasdienybė?

Visų pirma tai skirta judėtojams, “netelpantiems” į jokios disciplinos “formatą”, arba, ieškantiems platesnės perspektyvos į “sportą”. Taip pat – savo sričių profesionalams siekiantiems pagerinti savo rezultatus per gilesnį savo kūno ir pamatinių judėjimo principų pažinimą. Tuo pat metu mūsų organizuojamas mokymosi procesas yra skirtas visiems, kurie nori treniruotis intensyviai ir visapusiškai, yra smalsūs bei atviri mokytis, ieško įkvėpimo ir yra pasirengę įkvėpti kitus.

Mus pačius lig šiol stebina tai, jog pas mus lankosi išties labai įvairūs žmonės – ir patirčių ir amžiaus ir fizinio pasirengimo plotmėje. Užsiėmimo metu mes visi esame bendrame procese, tačiau kiekvienas atrandame individualius iššūkius ir su jais dirbame.

Žmonės čia atranda unikalią perspektyvą į judesį, efektyvius mokymo procesus, ir, labai svarbu – bendraminčius, su kuriais, kaip pastebime, ima bendrauti ir už užsiėmimų ribų. Manau jau galime save vadinti bendruomene.

Kalbant apie pokyčius, nemažai žmonių yra pasidalinę apie žymiai padidėjusią kūrybinę energiją, bei pakilesnę nuotaiką. Mes patys pastebime ir pasikeitusius žmonių kūnus, eiseną, laikyseną.


6. Kuo šie užsiėmimai skiriasi nuo įprastos sporto veiklos - bėgiojimo lauke, ėjimo į sporto klubą ir pan.?

Šie užsiėmimai nuo įprasto treniravimosi visų pirma skiriasi savo tikslo pobūdžiu. Sporto treniruotėje tikslai nusakomi kiekybiniais laiko, pakartojimų, svorio ir kitais pamatuojamais ir aiškiai palyginti leidžiančiais aspektais. Čia pagrindinis tikslas – mokytis judėti geriau, bei ugdyti intelektualų, kuo įvairiau judėti ir prisitaikyti gebantį kūną. Siekiant tokio tikslo progresas dažniau yra kokybinio pobūdžio – aiškiai matomas, taip pat ir jaučiamas, tačiau nebūtinai pamatuojamas. Judesio praktikoje žymiai dažniau kreipiamas dėmesys į kaip, nei kiek.

Nors judame daug ir intensyviai, o praktikų iššūkiais nenusileidžiame jokiai sporto disciplinai, mums ypatingai svarbus ne vien intensyvumas, bet ir edukacijos aspektas. Praktikų metu mes dirbame su užduotimis, kurios reikalauja ne vien fizinio aktyvumo, bet ir pilnos proto koncentracijos, kūrybingumo. Atliktas užduotis lydi laikas skirtas refleksijai ir atradimų aptarimui.

Tradicinėje sporto treniruotėje dėmesys sutelkiamas specifinio įgūdžio ar savybės ugdymui, o geras rezultatas apibrėžiamas kaip to įgūdžio įgavimas. Tuo tarpu judesio praktikoje mes dėmesį sutelkiame ne į konkrečių įgūdžių įgavimą, bet veikiau dirbame su kuo didesnę įgūdžių įvairovę grindžiančiais judėjimo principais ir abstraktesnėmis užduotimis tam, kad ugdytume pačią kūno „operacinę sistemą“, kuri galiausiai ir yra jau labiau specifinių judėjimo būdų įvaldymo pagrindas.

Galiausiai, mūsų praktikose daug žaismingumo, kūrybos, nuolatinio asmeninių ribų įveikimo ir komunikacijos su kitais žmonėmis aspektų. Neteigiu, kad to nėra ir negali būti sporto treniruotėje, tačiau mūsų atveju – tai neatsiejama judesio praktikų dalis.



Interviu su Justu Kučinsku


46 views